Truputį lietuviškai ,,pasidžiaugėme'', kad lietuvį sekmadienio išvykoje pažinsi: kas antras su maximos arba rimi maišeliu - į laivą, ir iš laivo į Rumšiškes. Žinoma, juodos kojinės plius basutės. Ir nulis šypsenų, nulis žodžių, no small talk, lietuviškai moderniai tariant.
Apžiūrėję miestelį, galvojame, kurlink dabar sukti: į Dzūkiją, į Žemaitiją, o gal į Suvalkiją? Pilvas sako, į Suvalkiją, nes suvalkas turtingiau gyveno, laikas prisėsti, lietuviško maisto paragauti, gal ir gira užsigerti. Ta mintis užgožė nusivylimą, kad miestelyje 13,00 val neišgirdome kapelos ,,Sutaras'' melodijų, kaip kad buvo žadėta kelionės laivu aprašyme. Nieko, per TV ,,Duokim garo'' pažiūrėsim. Dabar uodžiam, kur čia tradiciniai patiekalai. Bet ir kvapas kartu su ,,Sutaro'' armonikos garsais išgaravęs! Mintis pasižiūrėti per TV ,,Beatos virtuvę'' neatrodo tokia linksma. Ypač suvokus, kad stovime iki 30 laipsnių įkaitusiame etnografiniame senosios Lietuvos kaime su trim mažais vaikais, pusryčiavę 8,00 val, be maximos maišo atvykę visai dienai į muziejų, o laivas mus pasiims tik 16.00. Dar plius pusantros valandos kelionė atgal į Kauną. Negalėjome tuo patikėti! Viltis subyrėjo kaip molinis ąsotis, nukritęs ant slenksčio akmens, kai pamatėme užrašą, kad ,,šiuo metu muziejuje maitinimo paslaugos neteikiamos". O mes štai stovime Rumšiskėse su alkanais vaikais kaip tik ,,šiuo metu". Ir pilvas mums liūdnai groja ,,šiuo metu'' vietoje ,,šiuo metu'' groti žadėjusio ,,Sutaro".
O dar tie kamarose pakabinti butaforiniai kumpiai!
Slinkome nuo trobos prie trobos. 16.00 val buvome pirmi prie liepto į laivą. Iš paskos įlipo gentainiai su pabliuškusiais maximos maišeliais. Ir su rimi. Ir su juodomis kojinėmis rudose basutėse. Ne elegantiški, bet sotūs. Kai kurie netgi labai sotūs. Ir dabar jau linksmi. Ir norėjo kalbėti. Ir net juokėsi, šoko.
,,Juokiasi tas, kas juokiasi paskutinis" (Lietuvių liaudies išmintis).
P.S. Įspūdžius nusiųsime ir muziejaus administracijai, tikėdamiesi atsakymo.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą