Šv.Martyno dieną mokėmės dalintis

,,Ich gehe mit meine Laterne,
Und meine Laterne mit mir...",

- vakar dainavo keli milijonai vaikų Vokietijoje, Šveicarijoje ir Austrijoje.  Getės institutas, besirūpindamas kultūriniais tautų ryšiais, šventę organizuoja ir Vilniaus moksleiviams.
Jaukioje Šv.Mikalojaus bažnyčioje, pačioje seniausioje Vilniuje, menančioje Gedimino laikus, moksleiviams dviem kalbom - lietuvių ir vokiečių - papasakota apie šv.Martyną. Legenda, virtusi šventės idėja, moko dalintis - duonos kąsniu, šviesa, širdies šiluma.
Šv.Mikalojaus bažnyčios kunigas nudžiugino vaikus, uždegdamas žibintų liepsneles.

Švelniai rudens dienai gęstant, kelių šimtų mokinių kolonoje su žibintais rankose , klausydami tradicinių vokiškai dainuojamų giesmių, keliavome senamiesčio gatvėmis.
Kad žodis virstų kūnu, organizatoriai  vaišino arbata ir be galo dailiais ir skaniais meduoliais, taip pasidalindami šiluma ir kultūrine patirtimi. 

Dar kartą prie puodų

AK'MENUKŲ būrelio lankytojai, rodos, užstrigo prie puodų:)
Pastaruoju metu tik ir sukamės virtuvėje.
Tiesa, prieš rudens atostogas labai moksliškai tyrėme šeimos gyvenimą: kas šeimoje turi daugiausiai pareigų, o kam tenka didžioji dalis pramogų ir malonumų. Jaunieji tyrėjai nustebo , kiek daug darbų turi mama, tėtis ir vyresnioji sesė. O kai kurie (labiausiai pasitikintys savimi) mano, kad tai jie ant jaunų pečių laiko visą šeimos ūkį ir namų tvarką. Smagu matyti, kaip vaikai mano namų pasaulį.

Netikėtai prieš akis šmėstelėjusi žinutė apie pyragų dieną sugundė kepti kažką skanaus ir rudeniško su bičiuliais, o svarbiausia - pasidalinti pyragiukais ir kulinariniais įspūdžiais. Ir ragavome, ir receptus  užrašėme, surišome į nuotaikingą knygą - mokykloje palikta. Jei turėsite minutėlę, tikrai bus  smagu pavartyti.

 

Popietė su prijuoste

  

Martynas Vainilaitis       Mūsų daržas

           Du burokai, du ridikai,

Du arbūzai kaip didikai,

Du agurkai ir pupa.

Šok per lysvę – opa pa!..

Du kopūstai trumpakočiai,

Du geltoni aguročiai,

Aguonėlė be varžovių

Raudonuoja ties ežia.

Pasakyk man, kiek daržovių

Išauginome darže?

Jei sulčių ragavote, vitaminai ir gera nuotaika saugos nuo prasidėjusių rudens darganų. 

AK'MENUKŲ būrelis smagiai startavo

Nepaisant biurokratinių barjerų, praradimų ir su tuo susijusių pamokų, būrelis su džiaugsmu startavo pagal iš anksto apgalvotą programą.
Pirmąjį būrelio antradienį skyrėme svarbiems klausimams: Kas aš esu? Koks aš esu" Kuo mes panašūs? Kuo mes skirtingi? Ir nors jaunieji bičiuliai nėra pratę prie tokių nelengvų apibendrinimų ir filosofinių minčių dėliojimo, bet sukluso, lygino išorines ir vidines savybes, kaip mokėjo jas grupavo, rašė, stengėsi neatsilikti ,,gerųjų'' savybių fronte.

Ir ateityje, šalia smagiųjų darbelių, stengsimės išreikšti mintis, pasakoti, taip pat klausyti ir girdėti.
Pradinėje mokykloje ypatingai svarbu kuo daugiau dėmesio skirti rišliosios kalbos ugdymui, taigi noriu tikėti, kad būrelis vaikams bus ir smagus, ir naudingas.

Spalio 9 diena - tarptautinė pašto darbuotojų diena. Lietuvoje paštą organizavo Žygimantas Augustas: Vilnius - Krokuva - Viena_Venecija.  Beveik tuos metus menantis pašto skyrius (o stebukle!) vis dar veikia ir Pavilnyje. Tiesa, kartais neveikia. Pvz., šiandien nebuvo elektros. Ir mandagioji mūsų visų pažįstama pašto darbuotoja, Pavilnio gamtišką dvasią atitinkančiu moterišku Žibutės vardu, pasitiko  kiekvieną lankytoją dar tarpduryje perspėdama, kad paštas nedirba. Bet mes su moksleiviais ir atėjome ne dirbti. Diena juk šventinė. Pasveikinome darbuotoją Žibutę smagia  daina.  Su daina ir pradingusios elektros maloniau  laukti.

O mokiniams malonu gauti TIKRĄ pašto ženklą ant dar tikresnio savo gamybos voko, kuriame sulankstytas visų nuoširdžiausias laiškas - gal su viena kita linksma klaida, bet laiškas - ne diktantas, emocijų verpete visko pasitaiko.

Išeidami iš ne tokio jau modernaus, bet jaukaus ir reikalingo pašto pastato apžiūrėjome, kur laiškus reikia įmesti, kaip dažnai juos išima ir išskirsto po platųjį pasaulį: tas - į Krokuvą, o tas - į Veneciją.

Jei patys, sentimentų pagauti, vieną kitą laišką parašysite, žiūrėk, ir Jums paštininkas atneš nuoširdžiai ranka adresuotą voką - gal iš Telšių, o gal iš Kavarsko.    Šalia tų neromantiškųjų, kuriuos gaunate iš BITĖS, VMI ir VSA.


 

Neries regioniniame parke

Neries regioninis parkas- saugoma gamtinė-kultūrinė sritis, abipus Neries upės, maždaug tarp Vilniaus ir Kernavės. Parkas įsteigtas siekiant išsaugoti ypač vertingą Neries vidurupio kilpų sistemą, gausias kultūros vertybes.

Siaurame Neries slėnyje trykšta daug šaltinių ir šaltiniuotų upokšnių. Regioniniame parke auga daug senų, aukštų medžių. Parke gyvena didžiosios miegapelės, dar yra išlikusių didžiausių Lietuvoje elniavabalių ir ūsuočių dailidžių. Dūkštų ąžuolyne sutinkamos 7 šikšnosparnių rūšys, juodieji gandrai, žaliosios meletos, didieji margieji geniai, mažieji ereliai rėksniai. Miškuose gausu žalčių, gluodenų, gyvena šernai, stirnos, lapės, kiškiai, voverės auga retos daugiametės blizgės, gegužraibės. Neryje gyvena įvairios antys, gulbės, dančiasnapiai, garniai. Protėvių laikus mena regioninio parko plotuose stūksantys 9 piliakalniai, Neries pakrantėse aptikti didžiausi Lietuvoje pilkapynai: pats svarbiausias ir didžiausias – Karmazinų pilkapynas.

Štai į šią istorškai svarbią, nuostabiai gražią vietą š.m. rugsėjo 14 dieną iš visos Lietuvos suvažiavo šimtai moksleivių, norinčių pažinti savo gimtąjį kraštą, mėgstančių keliauti miško keliukais ir upelių sleniais.   

Antrųjų klasių mokiniai  skambiai pavadintame žygyje ,,Sveika kaip ridikas“‘ atstovavo VšĮ saviraškos studiją AK‘MENUKAI ir Vilniaus VILNIES pagrindinę mokyklą. Dauguma antrokų - ištikimi AK'MENUKŲ studijos bičiuliai.

Moksleiviai,  keliaudami 5 km trasa, susipažino su Neries regioniniu parku, patyrė žygio malonumą ir kolektyvinę bendrystę, atliko paruoštas edukacines užduotis.

Drauge smagiau ir lengviau įveikiamos kliūtys. Žygyje gera dalinantis vandeniu ir rudeniniais obuoliais, panešėti draugo kuprinę, ištiesti bičiuliui ranką, šokant per upelį.

Įveikus trasą, kiekvienas žygio dalyvis pelnytai apdovanotas žygeivio medaliu ,,Aš galiu“.

Malonus nuovargis virto kolektyviniu džiaugsmu.

2018-ųjų vasaros stovykla. Prisiminimai

Ši vasara liks atmintyje kaip ypatingoji - nuostabioji, karštoji vasara, malonių nepagailėjusi nė vienam - kiekviena vasaros diena kvietė džiaugtis gamta: saule, šiluma, vandeniu ir uogomis, keliauti, žaisti, semtis jėgų ir gerų emocijų.
Netruks sučiurlenti paskutinės atostogos dienos. Noriu trumpam sugrąžinti į birželį, kai drauge smagiai stovyklavome, ganydami vaikystės debesis, kurių padangėje nedaug ir tebuvo. Vien džiaugsmo švelnūs debesėliai virš vaikų miesto...

Tikiuosi, kad stovyklautojams liko gražių prisiminimų apie mergaitėms skirtą programą ,,Mot.g.Vardininkas kas?'' ir apie bendrą kaimynišką didžiulio miesto projektavimą ir statybą bei žaidimus, naujas pažintis, riedučius, nakvynę su vaiduokliais, žibintus...
Žiupsnelis nuotraukų tebūna dingstimi atgaivinti stovyklos prisiminimus.
Su draugiškais linkėjimais ir sveikinimu artėjančio rugsėjo proga siunčiu tas nuotraukas Jūsų vaikams, mano jauniesiems bičiuliams.

Mano padėka už lojalumą ir AK'MENUKŲ studijos palaikymą yra smagi dovana - stovyklautojų susitikimas  - bendras dalyvavimas nacionaliniame moksleivių žygyje ,,Sveikas kaip ridikas" Neries nacionaliniame parke š.m. rugsėjo 14 d. 

Studija AK'MENUKAI yra vienas iš projekto organizatoriaus (LVJC) partnerių.
Kviečiu palaikyti iniciatyvą - drauge su šimtais moksleivių iš įvairių Respublikos mokyklų dalyvauti sveiką gyvenseną propaguojančiame žygyje išpuoselėtame Neries regioniniame parke.
Vyksime visi drauge - AK'MENUKŲ žygeiviai (dėl detalių pasitarsime vėliau), kviečiu atsiliepti ir registruotis - moksleivius, mamas ir tėvelius, praleisti dieną gamtoje, bičiulių būryje, dalinantis vasaros įspūdžiais, besidžiaugiant auksiniu rudeniu.

Atsiliepkite!!!
Registracija į žygį AK'MENUKŲ komandoje elektroniniu laišku: ivanauskaitė.dalia@gmail.com

Laukiu Jūsų laiškų ir naujų susitikimų.

Ak, RUMŠIŠKĖS

Karštą birželio sekmadienį nutarėme laivu ALGIRDAS plaukti į Rumšiškes. Trys šeimos. Esame lankęsi, bet tokia karšta vasara, lietuvybė teka pro puodynių kraštus, o čia dar ir progų kartu su giminaičiais pabūti atsirado. O ir šiaip - parodyti vaikams dar kartą močiučių austus raštus, pasidžiaugti sentimentaliomis lietuviškomis trobomis.

Už ALGIRDO šturvalo - patyrę kapitonai. Dar Kaune paliepė nusipirkti bilietus į muziejų. Dar kartą priminė. Pakeliui nuoširdžiai pasakojo apie Kauno marias. Kelionė neprailgo.
Truputį lietuviškai ,,pasidžiaugėme'', kad lietuvį sekmadienio išvykoje pažinsi: kas antras su maximos arba rimi maišeliu  - į laivą, ir iš laivo į Rumšiškes. Žinoma, juodos kojinės plius basutės. Ir nulis šypsenų, nulis žodžių, no small talk, lietuviškai moderniai tariant. 
Apžiūrėję miestelį, galvojame, kurlink dabar sukti: į Dzūkiją, į Žemaitiją, o gal į Suvalkiją? Pilvas sako, į Suvalkiją, nes suvalkas turtingiau gyveno, laikas prisėsti, lietuviško maisto paragauti, gal ir gira užsigerti. Ta mintis užgožė nusivylimą, kad miestelyje  13,00 val neišgirdome kapelos ,,Sutaras'' melodijų, kaip kad buvo žadėta kelionės laivu aprašyme. Nieko, per TV ,,Duokim garo'' pažiūrėsim.  Dabar uodžiam, kur čia tradiciniai patiekalai. Bet ir kvapas kartu su ,,Sutaro'' armonikos garsais išgaravęs! Mintis pasižiūrėti per TV ,,Beatos virtuvę'' neatrodo tokia linksma. Ypač suvokus, kad stovime iki 30 laipsnių įkaitusiame etnografiniame senosios Lietuvos kaime su trim mažais vaikais, pusryčiavę 8,00 val,  be maximos maišo atvykę visai dienai į muziejų, o laivas mus pasiims tik 16.00. Dar plius pusantros valandos kelionė atgal į Kauną. Negalėjome tuo patikėti! Viltis subyrėjo kaip molinis ąsotis, nukritęs ant slenksčio akmens, kai pamatėme užrašą, kad ,,šiuo metu muziejuje maitinimo paslaugos neteikiamos". O mes štai stovime Rumšiskėse su alkanais vaikais kaip tik ,,šiuo metu". Ir  pilvas mums liūdnai groja ,,šiuo metu'' vietoje ,,šiuo metu'' groti žadėjusio ,,Sutaro".
O dar tie kamarose pakabinti butaforiniai kumpiai!
Slinkome nuo trobos prie trobos. 16.00 val buvome pirmi prie liepto į laivą. Iš paskos įlipo gentainiai su pabliuškusiais maximos maišeliais. Ir su rimi. Ir su juodomis kojinėmis rudose basutėse. Ne elegantiški, bet sotūs. Kai kurie netgi labai sotūs. Ir dabar jau linksmi. Ir norėjo kalbėti. Ir net juokėsi, šoko.
,,Juokiasi tas, kas juokiasi paskutinis" (Lietuvių liaudies išmintis).

P.S. Įspūdžius nusiųsime ir muziejaus administracijai, tikėdamiesi atsakymo.