O gaila. Gaila, kad dauguma mūsų esame per toli - ne nuo šiaudinių stogų ir medinių klumpių, bet nuo paukščio ir nuo lizdo per toli. Kartais tolokai esame ir nuo savo pačių tame lizde išperėtų vaikų.
Patys sukamės kažin kokiuose reikaluose, versdami ir vaikus gyventi nekvėpuojant: būrelis po būrelio, samdyti mokytojai prasilenkia su ,,valstybiniais", edukatoriai, lavintojai, auklės, programos ir projektai. Šiame kontekste kažkaip nepadoru būtų bent septynis mitinius kartus per savaitę tiesiog turėti laiko - saulėlydžiui, paukščiui, paveiksliukams, žaidimams kamuoliu ir šokinėjimui per virvutę... Bet gal tokių dalykų jau šiandien ir nereikia.
Kažkas pasikeitė. Ir sparčiai tebesikeičia toliau.
Man atrodo, kad šių laikų pedagogai moko vaikus, nežinodami, ko tiems vaikams ateityje iš tikrųjų reikės.
Štai rašyti jau beveik nereikia. Ir mokykla, ir universitetas moko GREITAI sudėti kabliukus - taip arba ne - beržas ar ąžuolas, ir viskas. Gali gauti nugalėtojo medalį. Pratybos, žinių patikrinimas be vargo, svarbu GREITAI, ir tu jau olimpiados čempionas.
Nustebsite, bet ilgų klasikos kūrinių mokykloje skaityti šiandien irgi ,,neužduoda". Visuomenė gi ir nežino, ginčijasi, ko mokyti - ,,amžinųjų" grožinės literatūros tekstų ar ideologizutų ir šiandienos ,,projektams'' adaptuotų kūrinių. Kaip sudėlioti ir suderinti meną, istoriją, politiką. Kaip tą viską dar sudėti į pelningą projektą, nes kitaip idėja liks skurdžiame modernios realybės užribyje.
Manau, mažesniuose ar didesniuose rateliuose Jūs irgi karštai kalbatės apie tai (geriau apdairiai siauresniuose rateliuose, maža ką...).
O, rodos, tai toli nuo pavasario temos ir nuo sugrįžtančių paukščių...
Neapsigaukime. Kai mūsų vaikai paliks namus, kai mūsų gyvenime bus vis mažiau skubėjimo, o daugiau prisiminimų, išminties, ilgesio, tai pamatysime, kad, mums iškritus iš karuselės, pasaulis sukasi sėkmingai ir toliau. O metų ratas, pavasario žaluma, vaikų kūdikystės nuotraukos, paprastos drauge praleistos valandos - jos svarbiausios.
Nieko nemokau ir neraginu. Nebent save: atsijoti pelus nuo grūdų, tiesiog mėgautis procesu, užuot tikintis ypatingo rezultato, būti ČIA ir DABAR. Kol dar žinome, kad gali būti malonu pamažu žingsniuoti; neskubant dėti siūlą prie siūlo - kurti gyvenimo raštą lyg austum senovinį lininį rankšluostį.
Štai su vaikais kūrėme paukštį, o iš tiesų mokėmės kantrybės. Nelengvai. Pamatuoti ir apklijuoti medinę lentelę ne kiekvienam paprasta. Nupiešti reikiamo dydžio paukštį, dailiai iškirpti, apibrėžti, suklijuoti kontūrą, o tada kruopščiai užpildyti pasirinktomis medžiagomis - ilgas ir kantrybę bandantis procesas.
Ir tiesų, mano įsitikinimu, po to dar būtina mokyti GERAI išplauti teptukus, sutvarkyti priemones, susitinkti popieriaus ir siūlų likučius, bet... Ar kas dar turi tieeeeeek kantrybės šiais gerais moderniais laikais, kai pica pati lekia į burną, kai magistras dažnai pozuoja su diplonu rankose taip ir nebuvęs universiteto bibliotekoje, kai knygų korektūra - prabanga, kai kompiuteriu galima pasirinkti žmoną, ,,kogda kosmicheskije korobli borozdiat prostory ...":)
Kas tuos 40 paukščių beskaičiuos. Rytojaus gyvenimas - ne apie tai. O mes gi gyvename būsimajam laikui.
Rodos, paprastas būrelis su aštuonerių metų mokiniais. Ir tiek moko, verčia galvoti, abejoti.
Sustok, ir - vieni klaustukai. Geriau jau lekiam!:)
Tiesa, tie vaikų kantrybės paukščiai visgi gražūs:
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą